Iš kur kilo kalėdos?
Kalėdos – tai vienareikšmiškai viena svarbiausių švenčių metuose. Kiekvieną žiemą džiaugiamės Kalėdų seneliu, jo dovanomis bei smagia vakarone. Vis dėlto, ar bent nutuokiate iš kur kilo kalėdos ir kalėdiniai sveikinimai? Tikriausiai ne. Šiame straipsnyje kalbėsime būtent apie tai, bei supažindinsime jus su Kalėdų kilme.
Pagoniškais laikais, Europoje, žiemos metu žmonės džiaugdavosi vasaros bei rudens metu nuimtu derliumi. Būtent dėl šios priežasties, žiemą žmonės neretai rengdavo tam tikras šventes, siekiant pagerbti gautą derlių – grūdus, augalus bei mėsą. Taip pat prie tokio šventimo prisidėdavo ir tai, jog žiemą žmonės dažniausiai turėdavo pakankamai nedaug darbų, todėl laisvo laiko būdavo pakankamai nemažai.
Krikščionybėje liko tam tikri pagoniškumo griaučiai, tuo pačiu atsirado ir šventė – gruodžio 6-oji, kuri buvo skelbiama ne kaip dabar, kalėdos, o kaip Jėzaus prisikėlimo šventės. Vis dėlto, kai kurie išminčiau nesutiko su tokia data – juk skelbiama, jog kai Jėzus gimė, aplink buvo piemenų, o jie tikrai nedirbtų savo darbo žiemą. Nors dėl šios priežasties data krikščioniškuoju laikotarpiu ir nebuvo panaikinta, tačiau kai kurie išminčiai nuo šiol savo raštuose neberašydavo apie piemenis, kurie pamatė žvaigždę, ar tris karalius, kas jų manymu buvo visiškai nelogiška.
Gruodžio 6-oji tapo krikščioniška švente, tačiau po Martino Liuterio vėliava praūžus perversmui, ši šventė buvo panaikinta. Vis dėlto, atsirado nauja tradicija – gruodžio 25-ąją didelis dėdė. Tuo tarpu Olandijoje nors ir išliko tradicija šią šventę švęsti gruodžio 6-ąją, tačiau šioje šalyje atsiradęs jūreivių globėjas įgavo dabartiniam Kalėdų seneliui būdingus bruožus – balta barzda, bei puošnūs raudoni rūbai.
Realiai, kad kalėdos iš gyvuotų iki mūsų dienų, turėjo praeiti ilgas ir tikrai sunkus kelias. Daugybė įvairių žmonių, su skirtingais tikėjimais bei įsitikinimais pernešė šią šventę iki mūsų dienų, tad telieka džiaugtis, jog tokia šventė kaip kalėdos yra mūsų gyvenimų dalis.
Pagoniškais laikais, Europoje, žiemos metu žmonės džiaugdavosi vasaros bei rudens metu nuimtu derliumi. Būtent dėl šios priežasties, žiemą žmonės neretai rengdavo tam tikras šventes, siekiant pagerbti gautą derlių – grūdus, augalus bei mėsą. Taip pat prie tokio šventimo prisidėdavo ir tai, jog žiemą žmonės dažniausiai turėdavo pakankamai nedaug darbų, todėl laisvo laiko būdavo pakankamai nemažai.
Krikščionybėje liko tam tikri pagoniškumo griaučiai, tuo pačiu atsirado ir šventė – gruodžio 6-oji, kuri buvo skelbiama ne kaip dabar, kalėdos, o kaip Jėzaus prisikėlimo šventės. Vis dėlto, kai kurie išminčiau nesutiko su tokia data – juk skelbiama, jog kai Jėzus gimė, aplink buvo piemenų, o jie tikrai nedirbtų savo darbo žiemą. Nors dėl šios priežasties data krikščioniškuoju laikotarpiu ir nebuvo panaikinta, tačiau kai kurie išminčiai nuo šiol savo raštuose neberašydavo apie piemenis, kurie pamatė žvaigždę, ar tris karalius, kas jų manymu buvo visiškai nelogiška.
Gruodžio 6-oji tapo krikščioniška švente, tačiau po Martino Liuterio vėliava praūžus perversmui, ši šventė buvo panaikinta. Vis dėlto, atsirado nauja tradicija – gruodžio 25-ąją didelis dėdė. Tuo tarpu Olandijoje nors ir išliko tradicija šią šventę švęsti gruodžio 6-ąją, tačiau šioje šalyje atsiradęs jūreivių globėjas įgavo dabartiniam Kalėdų seneliui būdingus bruožus – balta barzda, bei puošnūs raudoni rūbai.
Realiai, kad kalėdos iš gyvuotų iki mūsų dienų, turėjo praeiti ilgas ir tikrai sunkus kelias. Daugybė įvairių žmonių, su skirtingais tikėjimais bei įsitikinimais pernešė šią šventę iki mūsų dienų, tad telieka džiaugtis, jog tokia šventė kaip kalėdos yra mūsų gyvenimų dalis.